Visuomenininko tyrimas skamba garsiau už institucijos darbą

2 min read

Kodėl visuomenininko tyrimas skamba garsiau už institucijos darbą ir kokia to kaina pasitikėjimui?

Pastaruoju metu vis grįžtu prie vieno pastebėjimo, kad pastaraisiais metais ne vieną korupcijos ar piktnaudžiavimo istoriją į viešumą iškėlė ne institucijos, o žurnalistai, visuomenininkai ar pavieniai tyrėjai.

Iš dalies tai natūralu, nes demaskuoti, kelti klausimus, neduoti ramybės "galingiesiems" - sena ir garbinga žurnalistikos funkcija. Bet pastebiu, kad šio vairo vis dažniau imasi pavieniai žmonės. Ir jų balsas skamba garsiau nei institucijų. Ir panašu, kad vienas iš veiksnių yra greitis.

Žmogus, atsiuntęs slaptą informaciją visuomenininkui, grįžtamąjį ryšį gauna per valandas. Pamato, kad jo signalas pasiekė tikslą, kad kažkas vyksta, kad jį girdi. Tas pats žmogus, kreipęsis į instituciją, dažnai negauna nieko - arba gauna tylą, kuri trunka dienas, savaites, mėnesius. Net jei institucija dirba, tas darbas jam nematomas.

Čia ir slypi esmė, kurią, manau, dažnai praleidžiame - pasitikėjimą lemia greitis, nes žmogui retai įmanoma įvertinti, ar tyrimas atliktas teisingai, bet jis visada pajunta, ar į jį atsakyta.

Ir vis dėlto greitis - pavojingai patraukli valiuta. Aktyvistas gali atsakyti per valandą būtent todėl, kad jo neriboja tai, kas institucijai privaloma: procedūros, įrodymų standartai, atsakomybė už klaidas ir kt.

Tačiau procedūra neturi reikšti tylos. Jei ji nustoja kalbėtis su žmogumi, pamažu praranda moralinį pranašumą prieš charizmatišką pavienį balsą. Ir tada žmonės renkasi tą, kuris bent atsako, kuriuo galima "pasitikėti".

Ir pasitikėjimas šiame kontekste nėra vien komunikcijos specialistų reikalas. Pasitikėjimą kuria kasdieniai sprendimai: ar atsakoma į signalą, ar pripažįstama klaida, ar žmogus traktuojamas kaip pilietis, ar aš jaučiu atsakomybę už savo veiksmus ir kt.

Greitas, sąžiningas grįžtamasis ryšys nereikalauja didelio finansinio biudžeto, tačiau kainuoja institucinės drąsos, sprendimų galios decentralizavimo ir kultūros, kurioje atsakyti saugiau nei tylėti.

Galbūt tai svarbiausia, ką šiandien turėtų suprasti viešasis sektorius: greičio lenktynių su aktyvistais laimėti neįmanoma ir nereikia. Bet santykio lenktynes - galima. Ir būtent jas pralaimėti pavojingiausia.

Klausimas kolegoms viešajame sektoriuje: kiek vidutiniškai laiko praeina nuo piliečio kreipimosi iki momento, kai jis gauna ne automatinį pranešimą, o gyvo žmogaus patvirtinimą, kad jo signalas gautas ir bus nagrinėjamas?

Ne galutinį atsakymą. Ne sprendimą. Tiesiog žinią, kad kitoje pusėje kažkas išgirdo.