Vadovai savo abejones nešioja tyliai

1 min read

Kai vadovas viešai suabejoja, komanda dažnai tai skaito kaip silpnumą. Todėl daugelis vadovų, ypač verslo savininkų, nešioja savo abejones tyliai - ne todėl, kad nemoka jų reikšti, o todėl, kad tiki: negaliu nuvilti, negaliu įnešti neaiškumo, žmonės manimi tiki.

Tai skamba kaip rūpestis. Bet iš tikrųjų - tai yda, kuri silpnina, o ne stiprina. Kai vadovas visada atrodo tvirtas, komanda niekada neišmoksta veikti netikrume. Ji išmoksta laukti, kol kažkas kitas nuspręs. O kai ateina tikra krizė, kurioje vadovas irgi nežino atsakymo, atsparumo tiesiog nėra, nes jo niekas ir neišsiugdė.

Yra ir kita, rečiau aptarinėjama pusė. Vadovas, ypač verslo savininkas, neša naštą, kurios darbuotojas dažnai net nepastebi - finansinę, teisinę, emocinę, lyderystės. Jis kuria darbo vietas, investuoja į savo ir jūsų augimą, stengiasi kurti bendrystę, tapti geresne savo versija, kad būtų pavyzdžiu. Iš esmės bando kurti mažą gerovės valstybę, už kurią dažniausiai atsako vienas.

Ar esi kada sustojęs ir pagalvojęs, kokia atsakomybė gula ant jo pečių? Ar esi buvęs dėkingas, kad turi darbo vietą? Dažnai atvirkščiai - nepatiko kažkas, atsirado geresnis pasiūlymas, atėjo sunkesnis laikotarpis įmonei ir žmogus tiesiog išeina, nė nesusimąstęs, kiek kainavo tą vietą sukurti, kiek ji jam davė.

Todėl kiekvienam vadovui ir verslo savininkui linkiu rasti tinkamą toną kalbėtis su komanda visomis temomis, net sunkiausiomis. Ruoštis krizėms kartu, o ne vienam. Nes atsparesnė tampa ne ta organizacija, kurioje vadovas niekada neabejoja, o ta, kuri išmoko veikti kolektyviai - dalinantis ir asmenine, ir bendra atsakomybe.

O darbuotojams linkiu dėkingumo, bendrystės ir lojalumo. Ir to, kad atsimintume, jog už kiekvieno žmogaus stovi istorija, kurios mes nematome.