Susitikimas po susitikimo...

1 min read

Pastebiu, kaip vis dažniau LinkedIn sraute matau tą patį turinį: pilnas savaitės kalendorius, susitikimas po susitikimo, po darbo dienos parašytas postas apie tai, kiek daug nuveikta, dešimtys komentarų po kitų postais...

Ir čia suprantu, kad dažnu atveju pasakoma A - kiek žmogus dirba ir kokį tempą išlaiko, bet retai pasakoma B - ar tas tempas iš tikrųjų veda prie rezultato, ar tik prie nuovargio.

Verta būti sąžiningam. Tas žmogus tikrai gali būti realiai tiek užimtas - gal jis turi asistentą ir ne vieną, komandą ar šeimą, kuri perima likusius įsipareigojimus, gal jis tiesiog neturi nieko, kas konkuruotų su darbu dėl laiko. Bet būtent to jis dažnai nepasako. O skaitytojas, kuris neturi nei pagalbininkų, nei daugiau valandų savo gyvenime, gali imti lyginti save su tuo tempu ir jaustis atsiliekantis, kai nepavyksta.

Įdomu ir tai, kad tyrimai apie socialinį statusą rodo, jog nuolatinis užimtumas ir laisvo laiko stoka vis dažniau suvokiami ne kaip problema, o kaip kompetencijos ir paklausumo ženklas - tarsi perpildytas kalendorius, šimtai postų taptų naujais būdais parodyti, kad esi reikalingas. Ar toks ryšys pasitvirtina konkrečioje aplinkoje, priklauso nuo kultūros, srities ir auditorijos - bet pati kryptis pastebima.

Problema ne pati kalendoriaus nuotrauka ar projektų mastai. Problema, kad vienos dalies istorija tampa norma ir bandome į ją lygintis, nesustodami ir nepaklausdami, kiek iš tų susitikimų buvo tikrai reikalingi. Kiek iš jų sukūrė rezultatą?

Tad kitą kartą, kai jausite norą lygintis su kažkieno tempu, paklauskit savęs, ar aš turiu tuos pačius išteklius, kuriuos tas žmogus turi už kadro.

Ir jei dalinsiens savo užimtumu - įvertinki, kokią galią turi tavo komunikacija, būk atsakingas ir pasvarstyk, gal verta šalia parašyti ir tai, kas tą tempą palaiko.