Savanorystė gyvybiškai svarbu

1 min read

Prieš kelis dešimtmečius buvo paskelbtas mokslinis darbas, kuris identifikavo, kad bedarbis mano esąs nenaudingas, o tas nenaudingumas jam tampa tolygus gyvenimui, neturinčiam prasmės.

Ši įžvalga šiandien įgauna kritinį svorį DI kontekste. Kai diskutuojame apie ateitį, kurioje algoritmai perims vis daugiau funkcijų, o mums tikėtina teks dirbti mažiau arba nuolat persikvalifikuoti, kyla grėsmė, KAIP IŠSAUGOTI SAVO VERTĖS JAUSMĄ, kai tradiciniai profesiniai įgūdžiai nuvertėja.

Minėtas tyrimas, nukreiptas į depresija sergančius bedarbius, atskleidė esminį sprendimą. Pacientai, įtikinti įsitraukti į bendruomenines veiklas, suaugusiųjų švietimą ar viešąsias įstaigas, t. y. užpildyti savo laiką neapmokama, bet prasminga veikla - sveikdavo sparčiau ir efektyviau, nepaisant ekonominės padėties ar alkio, nes jie vėl jautėsi reikalingi.

DI amžiuje, kai darbai vis dažniau deleguojami mašinoms, didžiulį dėmesį ir prasmę suteikiant technologijų pažangai, savanorystė tampa erdve, kurioje žmogus realizuoja savo unikalią ŽMOGIŠKĄJĄ VERTĘ.

Savanoriaudamas organizacijoje, žmogus nustoja suktis aplink savo "aš" ir nukreipia žvilgsnį į tai, kas nepasiekiama algoritmams: empatiją, bendrystę ir nesavanaudišką pagalbą kitam.

Tai sukuria vidinę atsvarą egzistenciniam vakuumui, kuris dažnai atsiranda prarandant profesinę tapatybę, keičiantis darbo rinkai ar paskęstant kasdieniniame triukšme.

Savanorystė organizacijoje ugdo dvasinį atsparumą - ji moko mus, kad mūsų vertė nėra apibrėžiama vien tik uždirbamais pinigais ar atliekamų techninių užduočių kiekiu.

Todėl savanorystė nėra tik "gražus priedas" prie organizacijos kultūros. Tai yra psichologinis saugiklis. Ji suteikia žmogui įrankius rasti prasmę ten, kur technologinė transformacija kelia tuštumos pojūtį, ir leidžia išlikti oriam bei kūrybingam net ir didžiausių pokyčių akivaizdoje.

Savanoriaukite! Skatinkite savanorystę savo organizacijose!