Perspėti≠Veikti

1 min read

Neretai diskusijose apie hibridines grėsmes vyrauja klausimas, ar valstybės institucijos pakankamai aiškiai perspėja visuomenę. Nors šis klausimas teisingas, jis nėra pakankamas.

Kaip rodo krizinės komunikacijos ir organizacinio atsparumo tyrimai, "aiškiai perspėti" ir "padėti žmonėms veikti" nėra tas pats. Galima informuoti laiku, tiksliai, vienu balsu ir vis tiek palikti žmogų vieną su nerimu, be menkiausios nuovokos, ką jam pačiam su tuo daryti.

Perspėjimas atsako į klausimą "kas vyksta", bet krizėje žmogus pajuda ne dėl to, o kai supranta, ką daryti, ir jaučia, kad tai turi prasmę. Todėl krizinę komunikaciją vertinčiau ne tik pagal tai, "ar aiškiai pasakė", o:
- ar žmogus suprato, kas vyksta;
- ar žinojo, ką konkrečiai daryti;
- ar patikėjo, kad jo veiksmas turi reikšmės.

Jei bent vieno iš trijų nėra, turime informavimą. Ne pasirengimą.

Hibridinių grėsmių akivaizdoje perspėti - būtina, bet perspėjimas be gebėjimo veikti tėra garsas. O jei jis dar ir hiperbolizuojamas dėl straipsnių spustelėjimų ar didesnės auditorijos dėmesio - tampa tiesiog triukšmu.