Mes patys kuriame normas

1 min read

Pastaruoju metu matau daug stiprių moterų. Valdančių ginklą. Darančių prisitraukimus. Ieškančių balanso.

Ir tada matau LinkedIn postus. Moteris su mažamečiu vaiku ant rankų. Šviečia kompiuterio ekranas. Darbas vyksta. Ji savimi didžiuojasi, kad geba slaugyti sergantį vaiką ir atlikti vadovo siųstas užduotis.

Nesmerkiu. Nekritikuoju. Tik klausiu: kodėl tai tapo norma?

Esu įsitikinusi, kad vaikas nemato jūsų heroizmo. Jis mato skubėjimą. Perėjimą nuo termometro prie klaviatūros. Ir pavargusį veidą vakare.

Resursai nėra begaliniai. Kai dirbame taip, mes tiesiog skolinamės iš ateities. Su palūkanomis.

Dar blogiau - tai tampa signalu kitoms. Jei ji gali, turi galėti ir tu. Net jei negali. Net jei kaina - sveikata.

Adekvatiems darbdaviams, beje, reikia produktyvių žmonių. Ne išsekusių superherojų su "multitasking" etikete.

Suprantu, už kiekvieno posto - istorija. Bet istorijos netampa teisingos vien todėl, kad jos gražiai supakuotos.

Kaip sakydavo mano močiutė: "su viena sėdyne dviejų kėdžių neužsėsi".

Saugokite save. Ne todėl, kad esate silpnos, o todėl, kad esate vertingos. Nes po tokių "herojiškų" etapų dažnai seka kiti įrašai - apie perdegimą, nuovargį ir bandymą susigrąžinti save.