Lūkesčiai - tiesiausias kelias į nusivylimą

1 min read

Lūkesčiai yra tiesiausias kelias į nusivylimą.

Analizuoju valstybės valdomų įmonių lūkesčių raštus. Ne pirmą kartą, bet šįkart kitaip suskambėjo LŪKESČIŲ.

Beveik dešimtmetį domiuosi psichologija - nuo teorijos iki praktikos. Ir kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau suprantu, kad lūkesčiai yra iliuzija. Ne todėl, kad žmonės nekompetentingi. Tiesiog žmonės prastai nuspėja tiek savo, tiek kitų elgesį ateityje.

Mes nuoširdžiai tikime, kad rytoj turėsime daugiau laiko, energijos, disciplinos ir kontrolės, nei realiai turėsime, kad kiti perskaitys mūsų mintis, teisingai supras, ką norime pasakyti, klausys, išgirs ir pan. O tada ištinka gyvenimas: nuovargis, emocijos, besikeičiantys prioritetai, kitų žmonių sprendimai, ekonomika, politika, atsitiktinumai ir kt.

MES NEGALIME KONTROLIUOTI KITŲ IR NEGALIME KONTROLIUOTI ATEITIES.

Ką galime kontroliuoti, tik patys save.

Santykiuose vienas žmogus turi lūkestį: "Jei myli, pats supras, kas man svarbu". Kitas tuo metu gyvena su lūkesčiu: "Jei kažkas nepatinka - pasakys".

Rezultatas? Abu nusivylę. Abu galvoja, kad kitas "nesistengia". Nors realiai tiesiog gyveno skirtingų iliuzijų pasaulyje.

Suprantu, kad ministerijoms reikia valdysenos įrankių. Problema ne turinyje (nors ir jam turiu kritikos), o pačiame žodyje "lūkestis".

Gal laikas keisti terminologiją? Ne dėl lingvistinio grožio, o tam, kad veiktų.