Baimę paversime pasiruošimu, ar ieškosime, ką užkapoti?

2 min read

Pastaruoju metu galvoje sukasi baimės tema.

Prieš savaitę prie Kauno mečetės kalbėjausi su viena žurnaliste. Ji prasitarė, kad jai sunku rasti pašnekovų, palaikančių musulmonų bendruomenę Kaune - nors žmonių, kurie palaiko, netrūksta. Kalbėti viešai jie tiesiog bijo.

Šiandien teko proga pažiūrėti Rasos Baltės-Balčiūnienės filmą apie Mariją Gimbutienę. Rekomenduoju tiems, kurie nori praplėsti savo matymą ir kuriems rūpi, koks pasaulis bus po šimto metų.

Filme aptariama ne viena pasaulio paslaptis ir prisimenamas Eglės žalčių karalienės mitas, pasakojantis, kaip Eglės broliai, išsigandę kitos kultūros, kito pasaulio, tiesiog griebė į rankas dalgius ir užkapojo žaltį. Baimė prieš tai, kas svetima, virto veiksmu prieš tai, kas gyva.

Nesileisiu į mito reikšmės ar simbolikos aiškinimą (tai reikalautų kitų kompetencijų), bet pasidalinsiu žiniomis, kaip baimė, ypač konkrečioms grupėms, kuriama.

1972 m. sociologas Stanley Cohenas aprašė reiškinį, kurį pavadino moraline panika, t.y., kaip žiniasklaida, politikai ir kiti "moraliniai verslininkai“ gali sukurti ir sustiprinti baimę tam tikrai grupei, paversdami ją "liaudies velniu“ - simboliu, o ne faktu.

Mechanizmas veikia labai paprastai:

1. Viskas prasideda nuo realaus ar įsivaizduojamo įvykio, elgesio ar grupės, kuri yra nukrypusi nuo visuomenės normų.

2. Įvykis išpučiamas naudojant sensacingas antraštes, supaprastintą "gerieji prieš blogiečius" pasakojimą ir emocingą kalbą ("šiurpus", "teroras", "epidemija").

3. Visuomenėje sparčiai ima plisti baimė ir pasipiktinimas. Žmonės ima manyti, kad grėsmė didesnė, nei yra iš tikrųjų, kad ji visur paplitusi ir kad puolamos tradicinės vertybės. Baimė tampa savarankiška - ji jau nebesusijusi su pradiniu įvykiu proporcingai.

4. Politikai ima siūlyti griežtesnius įstatymus, policija stiprinti patruliavimą, visuomenės ar religiniai lyderiai kviesti "grįžti prie vertybių", dalis ekspertų paniką palaiko, kiti bando raminti, bet yra mažiau girdimi. Šie veikėjai suinteresuoti paniką išlaikyti ar stiprinti.

5. Priimami nauji, griežtesni įstatymai, keičiasi institucijų prioritetai, visuomenė pradeda vengti tam tikrų vietų ar žmonių, o grupė, tapusi "liaudies velniu", patiria diskriminaciją ir stigmatizaciją - pokyčiai, neproporcingi realiai grėsmei.

Kaip atpažinti, ar baimė keliama dirbtinai? Užduokite kelis klausimus:

- Ar reakcija atitinka realią grėsmę?
- Kas iš šios baimės politiškai ar simboliškai laimi?
- Ar man siūloma pasiruošti, ar man siūloma bijoti kažko, kas neturi vardo?

Bet čia svarbu neapsigauti - baimė pati savaime nėra priešas. Tam tikrame lygmenyje ji sutelkia energiją. Bijai krizės - ruošiesi. Problema ne baimė, o kryptis, į kurią ji nukreipiama.

Panašu, kad mano protėvių legendoje broliai, apimti baimės, pasirinko dalgius. Šiandien ir mes renkamės: ar baimę paversime pasiruošimu, ar ieškosime, ką užkapoti.