Baimė nėra defektas

1 min read

Girdėjau tokią frazę: baimė, kad įėjęs į kambarį tarp žmonių išraudonuosi, veikia taip, kad tikrai išraudonuosi.

Taip reaguoja mūsų smegenys. Psichologas Danielis Wegneris parodė, kad kai bandome nuslėpti ar sustabdyti reakciją, protas priverstas nuolat ją stebėti. O tas stebėjimas ją ir sukelia. Kuo labiau bandai neparausti, tuo labiau parausti.

Organizacijose vyksta kažkas panašaus, tik kitu pavidalu. Pasakyti "man dėl to neramu" dažnai reiškia rizikuoti atrodyti silpnam ar nekompetentingam. Bet baimė nedingsta - ji tiesiog pereina į tylų stebėjimą, ar niekas nepastebi, kad bijai. Ta pastanga atrodyti ramiam atima energiją, kuri galėtų būti nukreipta į veikimą.

Baimė nėra defektas, kurį reikia eliminuoti. Tai veikimo mechanizmas.

Jei darbuotojas prieš svarbų projektą pasakytų: "Bijau, kad mums nepavyks". Kaip į tai reaguotumėte? Kaip į vertingą, ar kaip į nepasitikėjimą keliantį ženklą?

Esmė tokia: per mažai baimės - nėra impulso veikti. Per daug - paralyžius. Tarp jų yra zona, kurioje baimė paverčia nerimą pasiruošimu. Ir praktikoje tai reiškia ne motyvacines kalbas, o konkrečius procesus.

Ar kada bandėte prieš svarbaus projekto įgyvendinimą su komanda pažaisti žaidimą - įsivaizduoti, kad projektas jau žlugo, ir garsiai ieškoti priežasčių? Ši technika padeda komandoms iš anksto įvardyti rizikas, kurių galbūt niekas nebūtų pasakęs tiesiogiai paklaustas "ar turite abejonių". Forma leidžia baimę pasakyti, nepripažįstant, kad bijai - ji tiesiog tampa proceso dalimi. Išbandykite.

Baimė nėra problema. Problema yra jos nutylėjimas ir neįgalinimas.